Bičių produktai. Medus

Kartais malonu, išėjus į lauką, pasigrožėti žiemos vaizdais, apsilankyti bityne, pasmalsauti, kaip laikosi bitutės. Smagu, kai namuose galima pasilepinti arbata su medumi, pasikalbėti apie bičių produktus… Šįkart medų. 

korys su medumi

Medus – pagrindinis bičių produktas, kurį bitės pagamina iš surinkto nektaro. Bitės gamina medų ir jį, galima sakyti, sandėliuoja, koriuose, kad galėtų prasimaitinti tuo metu, kai lauke nėra nektaro. O kadangi bitutės medaus atsargų prikaupia daugiau nei joms reikia, bitininkai didžiąją dalį medaus išima iš avilių ir jį pakeičia cukraus sirupu. Per žiemą bitės šį maistą suvartoja ir pavasarį, pražydus augalams, vėl pradeda kaupti atsargas į tuščius korius. 

Kaip bitės gamina medų?

Lauko bitės (tai bitės, kurios skrenda į laukus), surinkusios  nektarą, atneša į avilį ir jį perduoda jaunesnėms avilio bitėms (tai bitės, kurios į lauką dar neskrenda ir visus darbus atlieka tik avilyje). Šios bitės perima atneštą nektarą, iš jo išgarina drėgmę ir supila nektarą į korių akeles, kur per kelias savaites medus subręsta. Medus, kuriame būna apie 20 procentų drėgmės, yra laikomas subrendusiu ir bitės jį korių akelėse uždengia vaško dangteliais, bitininkai  sako – užakiuoja korius.

Iš avilio išimti medų galima tik tada, kai jis būna subrendęs. Jei išsuksite nesubrendusį medų, jis gali pradėti rūgti. Patariama medų iš korių sukti tuomet, kai būna užakiuota daugiau nei puse korio, idealu, jei korys bus visiškai užakiuotas. Tačiau per stiprų medunešį, jei nėra atliekamų korių, medų galima sukti, ir jei jis nėra užakiuotas, tačiau jis koriuose turi būti truputį sustingęs, kad, krėstelėjus korį, medus nesitaškytų. Išsukus tokį medų, prieš supilstant į indus, patartina patikrinti jo drėgnumą.

Medaus rūšys

Medaus rūšis priklauso nuo to, iš kokių augalų žiedų yra surinktas nektaras. Jei meduje yra 60 ir daugiau procentų nektaro, surinkto iš vienos rūšies augalų, toks medus vadinamas monofloriniu. Jei nektaras yra iš įvairių augalų, jis vadinamas polifloriniu.

Kartais karštomis ir sausomis vasaros dienomis ant augalų lapų atsiranda saldaus, tiršto, lipnaus skysčio, kurį pagamina patys augalai, amarai ar kiti vabzdžiai. Bitės šį skystį surenka ir perdirba į medų, toks medus vadinamas lipčiaus medumi. Medaus aromatas priklauso nuo aromatinių medžiagų, kurios yra augalų žieduose. Kiekviena medaus rūšis turi specifinį, tik jai būdingą aromatą.

Medus stiklainyje ir koryje

Kadangi Lietuvoje labai didelių plotų apsodintų vienais ar kitais kitais augalais rasti sunku, o bitės, rinkdamos nektarą, gali nuskristi net iki 3-5 km, tai vien tik vienos rūšies nektaro surinkti, manau, negalima.

• Tačiau, kai meduje dominuoja liepų nektaras, jis vadinamas liepų medumi. Šis medus turi liepų žiedų kvapo, būna skaidrus, bespalvis arba gelsvas, tirštokas. Susikristalizavęs įgauna gelsvą spalvą.
• Klevų medus būna skystas ir baltas, nelabai linkęs kristalizuotis. Sukietėjęs pasidaro permatomas, turi rausvai geltoną atspalvį.
• Vaismedžių medus – saldaus skonio, malonaus aromato, beveik permatomas, turi geltonai žalsvą atspalvį. Susikristalizavęs smulkiais kristaliukais, pasidaro šviesiai geltonas.
• Dobilų medus  – švelnaus, malonaus kvapo ir skonio, bespalvis arba gelsvas. Kristalizuojasi smulkiomis kruopelytėmis, sustingęs būna balsvos spalvos.
• Aviečių medus – aitroko kvapo, juntamas aviečių skonis, būna gelsvos spalvos su žalsvu atspalviu. Kai susikristalizuoja, būna baltos spalvos.
• Kiaulpienių medus – kvapnus, gelsvos ar net oranžinės spalvos, tirštas. Turi nemažai gydomųjų savybių.
• Kai bitutės nektarą surenka iš įvairių pievose augančių augalų žiedų, toks medus vadinamas pievų medumi. Šis medus būna kvapnus, malonaus skonio, geltonas arba gelsvai rusvos spalvos.
• Jei aviliai stovi prie miškų, kur auga viržiai ir meduje dominuoja viržių nektaras, medus vadinamas viržių medumi. Jis būna šviesiai rudos, rusvos spalvos. Kai sukietėja, tampa geltonas arba rusvas. Viržių medus ne taip greitai kristalizuojasi, turi stiprų, bet malonų kvapą.
• Taip pat galimas ir spygliuočių medžių medus. Šis medus turi sakų kvapo, yra tirštas, tamsus, žalsvo atspalvio. Kristalizuojasi stambiais kristaliukais.
• Jei šalia bitynų yra sėjami kultūriniai ar medingi augalai, galima gauti grikių medaus – aštraus skonio su specifiniu aromatu, būna rusvos, tamsiai rudos spalvos. Kristalizuojasi stambiais kristalais.
• Rapsų medus – kartoko skonio, vos juntamo kvapo, būna baltas arba šviesiai gelsvas. Labai greitai sukietėja, tada tampa dar baltesnis.
• Saulėgražų medus – saldus, turi truputį kartoką prieskonį, geltonai žalsvos spalvos.Susikristalizuoja mažyčiais kristaliukais.
• Barkūno medus būna labai aromatingas, šviesios spalvos, gražios prekinės išvaizdos. 
• Lipčiaus medus – turi kartoką prieskonį, dažniausiai būna tamsios spalvos, tirštesnis, ilgai nesikristalizuoja. Lipčiaus medus skiriasi nuo žiedų medaus, nes jame yra daugiau mineralinių medžiagų.

medus su koriu

Visų rūšių medus iš pradžių būna tirštas, vėliau nepriklausomai nuo bičių ir bitininkų norų, jis pradeda kristalizuotis, tai yra natūralus procesas ir jis medaus kokybei įtakos neturi.  Jei meduje daug gliukozės, medus kristalizuojasi greičiau.

Meduje yra daug bičių organizmo išskirtų fermentų: invertazės, diastazės, katalazės, lipazės. Medaus kokybė nustatoma pagal diastazės skaičių. Jei medus turi mažesnį nei 10 diastazinį skaičių, jis laikomas prastu. Nuo 10 iki 17,9 – žemos kokybės. Didžiausią diastazinė skaičių (50) turi viržių medus. O dirbtinio medaus diastazinis skaičius lygus nuliui. Diastazės skaičių galima nustatyti tik labaratorijoje.