Be kategorijosBIČIŲ AUGINIMASORGANIZACIJOS

Bičiulystė / bitininkystės papročiai

posted by Vytautas 2018-05-23 2 komentarai

Šiuo metu bitininkystė įvardijama, kaip bičių laikymas, siekiant gauti medaus, vaško ir kitų bičių produktų bei žemės ūkio augalus apdulkinti. Bitės laikomos įvairių konstrukcijų aviliuose, naudojamos įvairios bitininkavimo sistemos, būdai, tačiau senovėje, kai bitutės gyvendavo medžių drevėse, o žmonės, aptikę tokias dreves, jas prižiūrėdavo, valydavo, rūpindavosi bitėmis išimdami tik puse medaus, nes kitaip bitės neišgyventų, tai vadinama – drevine bitininkyste. Tokia bitininkystės rūšis yra išlikusi ir iki šių laikų, daugiausiai Dzūkijos miškuose. Žmonės, kurie užsiima bitininkyste vadinami bitininkais, bitininkai vieni kitus dar vadina bičiuliais. Manoma, kad lietuviams žodis „bičiulis“ iš pradžių buvo ne šiaip koks draugas, o žmogus, kuris su kitais turi bendrų bičių. Šiuo gražiu žodžiu vėliau pradėta vadinti ir šiaip gerus draugus, nors jie su bitėmis nieko bendra neturi.

Drevinio avilio gamyba

Etnografiniuose šaltiniuose minimi keli bičiulystės pavyzdžiai. Pirmiausia, kuomet bitės išspietusios iš vieno bityno apsigyvendavo kitame ūkyje ar bityne. Jei bičių savininkas neatsivydavo išspietusių bičių, jos likdavo pas naują šeimininką, bet, jei bitininkas pamatydavo, kad bitės spiečia ir iš paskos jų atsekdavo iki naujo šeimininko, tai tekdavo bites padovanoti. Tokie bičių savininkai buvo vadinami avilio bičiuliais ir jų bičiulystė trukdavo vienus metus, iki to momento, kai avilio savininkas grąžindavo išspietusių bičių savininkui naują bičių spiečių.

Dar bičiuliais buvo galima tapti, kai bitininkas įkeldavo į medį spietinę kieno nors vardu, o atskridus bitėms, abu tapdavo bičiuliais. Tai buvo laikoma paslaptyje iki pirmojo medkopio, o tokia bičiulystė trukdavo tol, kol vienas iš bičiulių mirdavo arba bitininkas prarasdavo bičiulio pasitikėjimą.

Bičiulis Dainius, kuris mane įtraukė į bitininkystę

Taip pat susibičiuliauti buvo galima ir dovanojant bites. Norintis bitininkauti žmogus prašydavo pas bitininką bičių spiečiaus, o bitininkas, atsižvelgdamas į prašančiojo gerą vardą, reputaciją, išrinkdavo avilį, iš kurio jau seniai spietė bitės ir pažadėdavo kitais metais padovanoti bites, kurios išspies iš išrinkto avilio.

Pagal papročius naujas bičiulis atsidėkodamas bičių savininkui turėdavo atiduoti pusę medaus iš pirmo medkopio. Laikui bėgant, bitininkystė vis daugiau įgauna materialinio pagrindo, todėl paprotys dovanoti bičių spiečius palaipsniui nyko, juos pradėta pardavinėti, tačiau medaus dalybos tarp bičiulių buvo privalomos. Na, o šiais laikais bitininkų bičiulystė labiau pasireiškia, kaip bitininkų tarpusavio pagalba arba pagalba pradedantiems bitininkams ir tik retais atvejais vyresnio amžiaus bitininkai užmezga naujas bičiulystes dovanodami spiečius.

Kad sektųsi bitininkauti, bitininkas būdavo įsipareigojęs padėti bičiuliui, jį pamokyti bitininkauti. Jie kartu eidavo pas bites, kartu sukdavo medų, kurį pasidalindavo po lygiai. Jei bičiuliai gerai sutardavo, nesibardavo ir pačios bitės būdavo geresnės. Nuo senovės bičiulystės pagrindinis kriterijus buvo sąžiningas elgesys. Jei bičiuliai yra sąžiningi, tai ir bitės būna geros, darbščios ir sąžiningos, todėl ir medaus daugiau duoda. Yra sakoma: jei nusuksi nuo bičiulio bent šaukštelį medaus, bitės išmirs. Bitės taip pat išmirs, jei bičiuliai vienas kitam pavydės.

Medaus ir bičių dievo Bubilo stabas

Kai kurie bitininkai propaguodavo taip vadinamą giminės bičiulystę. Kai šeimoje gimdavo vaikas, bityne buvo pastatomas naujas avilys ir pavadinamas vaiko vardu. Į naujagimiui skirtą avilį buvo įleidžiamas pirmas spiečius, išspietęs iš šeimos bityno. O jeigu į minėtą paruoštą avilį atlėkdavo spiečius ir bitės pačios jame apsigyvendavo, buvo sakoma, kad vaikas bus laimingas ir užaugus jam labai seksis bitininkauti.

Tokios, galima sakyti, vardinės bitės, turėjo dar vieną paprotį, jos medų nešdavo ne bitininkui, bendram vartojimui, o savo šeimininkui nesvarbu kokio amžiaus jis būtų. Todėl medus iš tokių avilių buvo sukamas atskirai ir jų savininkas arba tėvai, jei jis dar labai mažas, nuspręsdavo, kaip tą medų panaudoti. 

Tokie santykiai ne tik sustiprindavo giminystės ryšius, bet šeimos nariai dar tapdavo ir bitininkais bičiuliais, todėl turėdavo padėti prižiūrėti bites, sukti medų ir panašiai.

Dar viena bičiulystės forma, kai vienas bitininkas, kuris turėdavo daug bičių šeimų, tačiau jos neturėdavo iš kur rinkti nektaro, paprašydavo kito žmogaus ar bitininko suteikti vietos bitėms. Tokie santykiai taip pat vadinami bičiulyste tik šiuo atveju ne naujas bičiulis, o bičių savininkas, atsidėkodamas dalinosi medų, kiek tai jau susitarimo reikalas 🙂

Pasiruošimas apeigoms Senovinės bitininkystės muziejuje Stripeikiuose

Kalbant apie pačias bites, jos iš gilios senovės buvo laikomos šventomis, todėl su jomis yra susiję daug posakių:

Bitės nevalia užmušti, nes ji savo medumi penėjo patį dievą.

Bitė vienintelė iš visų gyvų sutvėrimų kaip ir žmogus miršta, nes bitėje po mirties apsigyvena žmogaus siela.

Bitės nemėgsta nesąžiningų, netvarkingų žmonių, tinginių, todėl pačios pasirenka sau šeimininką ir pas negerus žmones jos negyvena.

Taip pat buvo tikima, kad, mirus šeimininkui, bitės taip pat gali išeiti. Kad bitės neišmirtų, nešant karstą iš namų, reikėdavo eiti į bityną pakilnoti avilius arba juos perstatyti į kitą vietą.

Sapnininkų:

Avilį sapnuoti – didelis pelnas; bites, nešančias medų – geros viltys, laimė; medų valgyti – meilė ir sveikata; tuščias avilys – nuostoliai, nesėkmės; išlekiantis spiečius – nuostoliai; išpiltas medus – nelaimė.

Medaus aukojimas

Papročių:
Senovėje medkopis būdavo ne tik paprastas medaus gavimo procesas, tai būdavo medaus kopinėjimo šventė, į kurią buvo stengiamasi sukviesti kuo daugiau žmonių, nes buvo tikima, kad kuo daugiau žmonių susirinks, tuo labiau seksis bitėms. Per medkopio šventę bitininkai susirinkusius vaišindavo šviežiu medumi su koriais, sūriu, alumi. Šviežiu medumi su koriu buvo vaišinami kaimynai ir visi žmonės, kurie užsukdavo į svečius. Taip pat būdavo privalu duoti medaus nėščiai moteriai, jei ji paprašydavo, nes kitaip bitės gali išmirti. O štai pagal papročius žmogui prieš mirtį medaus neduodavo, kad kartu su mirusiuoju neišeitų ir bitės.

Senovėje būdavo paplitusios įvairios apeigos, kurios išliko aprašytos etnografiniuose aprašymuose.

Avilio šventinimas. „Bitininkas, gavęs spiečių, pirmiausia pašventina avilį: įneša jį į trobą, prisipila pašventintą kaušelį, pasideda pirmojo medaus imto per liepų žydėjimą, ir atsisėda, pasideda ant avilio pyrago ir žirnių, virtų su medumi, ir ima melstis, paveda Dievui savo bites, kad teiktųsi jas saugoti, laiminti ir gausint. Po maldos ir įprastinių apeigų jis geria ne iki dugno, paima pirštais truputį medaus ir įleidžia į alų, pamaišo, patepa avilį ir landą, ima ramunėlių ir saulašarių ir gerai išrūko jomis avilį žiūrėdamas, kad dūmai eitų į vidų. Rūkydamas kalba: „Kaip gausiai ir tirštai eina į avilį dūmai, taip gausiai ir dosniai tegul tarpsta mano avily bitės ir medus“. Tada jis geria dar kartą. Gėrimą ir rūkymą kartoja tris kartus. Paskui triskart valgo žirnių ir sulig kiekvienu kąsniu pučia į avilį ir birbia kaip bitė, paskui dėkoja Dievui ir geria atlikdamas jau keliskart aprašytas apeigas“.

Avilio pašventinimo apeigas bitininkas turėdavo atlikti vienas, nebent jam galėjo padėti suaugęs sūnus, kuriam jau gali būti leidžiama eiti prie bičių. Pats bitininkas turi išsikepti ir šventinimui skirtą pyragą, kurio niekam be apeigos atlikėjo ir jo sūnaus nevalia atsikąsti, todėl pyrago likučiai užkasami po aviliu.

Aukojimas

 Spiečiaus leidimas į avilį. „Leisdami spiečių į avilį, ima burnon saulašarę ir pučia kvapą į avilin varomą motinėlę sakydami: „Būkit vaisingos ir dauginkitės, ir pripildykit avilį ir sodą“. Šitai padaręs, sustato namiškius prie avilio ir spiečiaus, paima savo kaušelį, o jei turi pa­šventinti keletą spiečių, tai keletą kaušelių, kiekvienam po vieną, ir geria iš kiekvieno triskart po tris, t. y. devynis kartus, kol išgeria iki dugno ir sulig kiekvienu gurkštelėjimu subirbia kaip bitė. Tada už­ baigia apeigas malda ir pradeda su savo šeimyna linksmintis. Jei labai turtingas ir suleido daug spiečių, tai alaus gerti duoda iki einant gulti“

Skirtingai nei avilio pašventinimo apeigose, čia jau dalyvauja visi namiškiai, nors apeigai ir toliau vadovauja pats šeimininkas.

 Spiečiui prišaukti. „Šeimininkas, eidamas aplink darželį su laumšluoste, turi kalbėti tokią maldelę: „Bitelės, ateikit į mano darželį! Čion su žiedeliais, bitinėli, eikš į mano darželaitį. Čion angelų lovaitės, minkšti patalėliai, pailsėste. Amen, amen, amen, amen, amen, amen, amen, amen, amen. Pondieve, žegnok mano darželaitį“.

 Bičių (spiečių) gausinimas. „Bubilą garbindavo užpečkyje tupėdami, o jų žynys laikydavo rankoj didelį naują gorčių, pilną medaus ir, sukalbėjęs reikiamas maldas, su didžiu riksmu trenkdavo jį į pečių, jog net šukės išlakstydavo, prašydamas dievą Bubilą, kad bitės gausiai spiestų“ (ištraukos apie apeigas iš Rimanto Balsys straipsnio „Dėl Austėjos, Bubilo, Bičbirbio kilmės ir funkcijų“).

 

Daugiau naudingų istorijų

2 komentarai

Marta 2018-05-24 at 12:08

Labai įdomus straipsnis! 🙂

Reply
Vytautas 2018-05-31 at 10:24

Dėkui 🙂

Reply

Leave a Comment