Bitės savo gyvenime, kaip ir žmonės, turi namus, kuriuose gyvena, augina vaikus, saugo maisto atsargas, šildosi šaltuoju metų laiku. Tie namai vadinami bičių lizdu. Žmonės iš bičių galėtų tikrai daug ko pasimokyti, nes bičių lizdas yra sutvarkytas idealiai, pradedant nuo korių statymo, švaros palaikymo bei griežtos korių akelių paskirties ir naudojimo. Kokio dydžio avilyje bus bičių lizdas, priklauso nuo bičių šeimos stiprumo. Kuo daugiau bičių, tuo daugiau bus pasiūtų korių.
Natūraliai gyvenančios bitės, suradusios tinkamus namus ir formuodamos lizdą, iš pagaminto vaško pasiuva, kitaip sakant, nulipdo, pailgas 12 mm akeles, iš kurių susidaro korys. Tokiose korio akelėse auginami perai, saugoma bičių duona, medus. Šios akelės vadinamos – bitininėmis. Korių viršuje bitės nulipdo ilgesnes negu 12 mm akeles, į kurias supila atneštą nektarą, iš kurio vėliau gaminasi medus, todėl jos vadinamos – medaus. Korių apačioje bitės pasiuva platesnes tranines akeles, kuriose auginami tranai, kartais jos užpilamos medumi. Korius bitės siuva vieną šalia kito maždaug 8-12 mm atstumu.
Tokia pat tvarka bitės siuva korių akeles ir aviliuose esančiuose rėmeliuose, o kad joms būtų lengviau, bitininkai į rėmelius įtvirtina vaškuoles ir rėmelius sudėlioja tam tikrais atstumais, kad tarp pasiūtų korių būtų 12 mm tarpai. Šį atstumą bitės pasirinko ne atsitiktinai, o todėl, kad, kai koriuose yra uždengiami perai arba užakiuojamas medus, tarpai tarp korių sumažėja iki 6 mm. Toks minimalus atstumas turi būti tarp korių, kad bitės galėtų laisvai vaikščioti. Avilyje rėmeliai su koriais iš kraštų uždengiami pertvaromis, kurios vadinamos diafragmomis. Tokiu būdu suformuojamas bičių lizdas, kuris avilyje atrodo maždaug taip: ant korių, kurie yra lizdo viduryje bitės augina perus, virš perų sandėliuoja medų, perų apačioje, esant reikalui, augina traninius perus, koriuose, kurie yra lizdo kraštuose, bitės supila medų ir bičių duoną. Kadangi bitės nuolat kaupia maisto atsargas, kad galėtų prasimaitinti, kai lauke nėra nektaro, todėl neretai esant didesniam medunešiui bitės visas korių akeles užpila medumi ir bičių motinėlė, neturi, kur dėti kiaušinėlių. Kad taip nenutiktų, bitininkai virš lizdo uždeda meduves su koriais arba papildomus aukštukus, bitininkaujant daugiaaukščiais aviliais.
Bičių lizdą sudaro koriai, kuriuose gali būti penkių rūšių korių akelės:
- bitininės akelės;
- traninės akelės;
- motininės akelės;
- medaus akelės;
- pereinamosios akelės.
Didžiąją dalį lizdo užima bičių akelės. Standartiniame dadano tipo rėmelyje iš abiejų korio pusių būna iki 9000 akelių, vienos akelės tūris yra 0,25 cm3.
Medaus akelės būna korių viršutinėse dalyse, virš perų. Šios akelės yra gilesnės ir daugiau pasvirusios į viršų, kad iš jų neišbėgtų skystas, ką tik atneštas nektaras, kuris yra supilamas į akeles. Medus ir bičių duona dar sandėliuojami koriuose, kurie yra lizdo kraštuose. Jei meduvėse esančius rėmelius sudėsime didesniais nei 12 mm tarpais, bitės korių akeles pasius ilgesnes, į kurias tilps daugiau medaus. Į tokias nestandartines akeles bičių motinėlė nededa kiaušinėlių, nes nepasiekia akelių dugno. Todėl kai kurie bitininkai specialiai jas daro didesnes ir nededa apsauginių grotelių, kurios saugo, kad bičių motinėlė iš lizdo nepereitų į meduves.
Traninės akelės yra didesnės už bičių akeles, juose auginami tik traniniai perai, kartais supilamas medus, bet į jas bitės nededa duonos.
Motinines akeles dar vadinamus lopšelius, bitės siuva, kai ruošiasi spiesti arba kai ruošiasi keisti motinėlę. Motinėles bitės keičia, jei jos žūva, būna traumuotos, nevaisingos arba pasenusios. Šios akelės būna pailgos formos, nukreiptos žemyn. Jei bitės nori pačios keisti motinėlę, motininiai lopšeliai yra siuvami korių šonuose ir jie vadinami gelbėjimosi lopšeliais. Jei motininiai lopšeliai siuvami korių pakraščiuose ar plyšiuose, tai reiškia, kad bitės ruošiasi spiesti ir tokie lopšeliai vadinami – spietiminiai.
Kartais korių kraštuose, tranų ir bičių akelių sujungimuose arba ties rėmelių viela, būna deformuotos akelės, kurios vadinamos pereinamosios akelės. Tokios akelės yra netinkamos bitininkavimui, todėl daugelis bitininkų tokius korius išlydo ir pakeičia gerais.
Tvarką namuose (bičių lizde) daugiausia prižiūri jaunos avilio bitės, kurios išsiritusios išvalo korių akeles, jas padengia pikiu ir paruošia naujiems perams. Taip pat bitės rūpinasi ir švara avilyje. Stipriose šeimose bitės per laką iš avilių ištraukia įvairias šiukšles, bičių lavonėlius, jei kokio nors didesnio daikto negali pašalinti iš avilio, bitės jį padengia pikiu, užbalzamuoja. Bitės pikiuoja ir įvairius tarpus avilyje, pro kuriuos į lizdą patenka šaltas oras, kai kurios bitės net užpikiuoja didžiąją dalį lakos, taip reguliuodamos lizdo temperatūrą. Žiemos metu avilyje lizdo temperatūra būna nuo 14 iki 20°C, kai bitės pradeda auginti perus, temperatūra pakyla iki 34-35°C.
Prie bičių lizdo švaros ir higienos prisideda ir patys bitininkai, kurie pavasarį išvalo avilių dugnus, išmeta bičių lavonėlius ir šiukšles, kurių nepašalino pačios bitės, taip pat dezinfekuoja avilius ir jų dalis.
Lizde ką tik pasiūti koriai būna šviesūs, tačiau, kai iš jų išsirita bitės, korių akelėse lieka lėliukės kokono plėvelė, kuri yra tamsesnės spalvos, todėl kuo daugiau kartų išsirita perai, tuo koriai tampa tamsesni, o korių akelės mažesnės, todėl bitininkai turi karts nuo karto tamsius korius pakeisti naujais. Daugelis bitininkų tokius korius keičia kas 2-3 metus, kai kurie net dažniau. Senus pajuodusius korius reikia keisti, nes sumažėjusiose korių akelėse išsivysto mažesnės, prastesnės bitės, tokiuose koriuose daugiau būna įvairių ligų bakterijų, atsiranda didesnė rizika plisti įvairioms ligoms, tokius korius labiau mėgsta vaško kandys. Natūraliai gyvenančios bitės, tuose pačiuose koriuose gali išgyventi iki 10 metų, vėliau jos palieka savo dreves ir ieško kitų namų.