ORGANIZACIJOS

2021 m. LBS organizuota mokomoji ekskursija į Estiją – pirma diena

posted by Vytautas 2021-09-20 4 Comments

Rugpjūčio mėnesį dalyvavau LBS organizuotoje mokomojoje ekskursijoje į Estiją. Nors vieniems dalyviams pasirodė, kad per dieną aplankyti keletą bitynų yra per daug, nes daug informacijos, kitiems nelabai patiko susitikimas mokykloje, neva tai įdomu tik valdybos nariams, tačiau man viskas buvo labai gerai: kelionė patiko, susitikimai tikrai verti dėmesio. Gaila tik, kad ne visi bitininkai gali sudalyvauti tokiose ekskursijose, o tie, kurie dalyvauja ne visuomet perduoda informaciją, kurią gavo išvykoje, o jei ir perduoda tai paviršutiniškai. Turėjau kelias mintis, kaip aprašyti šią kelionę. Nutariau pasakojimą perteikti per fotografijas su aprašymu. Kaip man seksis nežinau, nes apie kelionę rašysiu pirmą kartą 🙂

Jei kažkur suklysiu arba netiksliai parašysiu, prašau mane pataisyti, nes ekskursijos metu reikėjo fotografuoti, klausyti pašnekovų, užsirašyti pagrindinius aspektus ir bendrauti su bičiuliais. Tikrai galėjau kažką praleisti ar netiksliai suprasti 🙂

Ekskursijoje dalyvavo ir tinklalaidės „Bičiulių kraštas“ autorius Ignas Šiugždinis, kuris dalį susitikimų filmavo ne tik su kamera, bet dar „paskraidė“ ir dronu. Manau, kad dalį informacijos gavę iš manęs, dalį iš Igno, bitininkai turės galimybę susidaryti pilną vaizdą apie kelionę.

Tai, gal ir pradedam 🙂

2021 m. rugpjūčio 6 – 9 dienomis Lietuvos bitininkų sąjunga organizavo bitininkams mokomąją ekskursiją į Estiją.

Rugpjūčio 6 d. anksti ryte „Kautros“ autobusas „Scania“ pajudėjo iš Kauno, dar stabtelėjo Panevėžyje ir Pasvalyje. Susirinko 40 bitininkų ir visi draugiškai pajudėjome link Estijos.

Autobusas patogus, vairuotojai mandagūs, oras puikus, tad kelionės pradžia visai nebloga. Vienas minusas, kad autobuse wi-fi veikė tik Lietuvoje, tad, kas norėjo naudotis internetu kelionės metu, Latvijoje ir Estijoje turėjo nedidelių nepatogumų. Žinoma, pasakysite, kad kelionės metu reikia bendrauti, o ne naudotis internetu, su tuo visiškai sutinku, tačiau iš kitos pusės juk gyvename XXI amžiuje, todėl, manau, wi-fi maršruto metu, visgi turėtų būti 🙂

Pirmas trumpas sustojimas Latvijos – Estijos pasienyje, kur norintys pasistiprinti galėjo paragauti estiško maisto kavinėje „Via Ikla“. Jauki ir gražiai sutvarkyta kavinė dirba 24 valandas per parą, aptarnavimas neblogas, maistas labai skanus, tad sočiai pavalgę ir gerai nusiteikę, pajudėjome toliau.

Nuvažiavę apie 50 km., apie 13 val. atvykome į Uulu, Parnumma, Estija, vietovę kur aplankėme Maarika Puusepp šeimos bityną https://www.facebook.com/maarika.puusepp.357

Kelionėje buvo bitininkų, kurie nelabai gerai įvaldę rusų kalbą, todėl šio susitikimo ir visos kelionės metu mums vertėjavo neetatinis vertėjas bičiulis Gediminas Olsevičius.

Prie įvažiavimo į bityną yra iškaba su visa reikiama informacija, tad, pravažiuojat pro šalį, nepastebėti, kad čia yra medaus, tikrai neįmanoma.

Nemaža kiemo dalis skirta bitynui, kur pievelėje palei kraštus šalia eglučių gražiai sustatyti aviliai.

Kitoje kiemo pusėje yra ūkinis pastatas, o priešais įvažiavimą yra bityno pastatas, ant kurio puikuojasi iškaba, kad 2017 metais šis ūkis Sannoje, Võru apskrityje, buvo paskelbtas Geriausiu Estijos ūkiu 2017.

Bitininkė Maarika Puusepp papasakojo, kad bitininkauja kartu su vyru Sulev Puusepp, jiems padeda du vaikai. Šeima prižiūri 130-150 bičių šeimų. Bites laiko prie namų ir senose sodybose, kur jau niekas negyvena. Sodybose yra daug didelių liepų, šalia auga dobilai, miškuose yra daug viržių. Dėl drėgnesnių vietovių pas juos būna geri medunešiai.

Jie užsiima ekologiška, tvaria bitininkyste, todėl tai, kas yra nesunaudojama, jie stengiasi perdirbti arba sudegina. Bitininkauja tik su Italijos bitėmis. Daugiausiai gulsčiuose 28-nių rėmų aviliuose, estiškais rėmeliais, lubelėm naudoja skirtukus. Avilius daro patys, tik savo reikmėms, jų nepardavinėja. Bandė bitininkauti daugiaaukščiais aviliais, tačiau jie pas juos bityne „neprigijo“.

Sulev supažindino su bitininkavimo tokiuose aviliuose ypatumais, paminėjo, kad jie jam yra labai patogūs, nes pirmiausiai galima išplėsti lizdus, o vėliau naudoti papildomus korpusus tokiais pat rėmeliais, tačiau šie korpusai yra ne per visą, o tik per puse avilio, todėl, apžiūrint ne pilnai praplėstą avilį, viršutinį korpusą galima pastumti į vieną ar kitą kraštą.

Bitininkai yra įsirengę medaus ir vaško tvarkymo patalpas. Naudoja vokišką medaus sukimo liniją, Suomišką vaško dangtelių presą. Bityne naudojamas kaskadinis medaus koštuvas, kuris šildomas per tepalinę vonią, šitaip medus sušyla tolygiai. Naudojamas medsukis taip pat su šildomu dugnu, tai pagerina medaus sukimą vėsesniu oru.

Apylinkėse auga nemažai viržių, todėl jie stengiasi išnaudoti viržių medunešius. Dėl tvarios bitininkystės ir viržių medunešio bitininkams reikia atsakingai suplanuoti savo darbus, todėl po pagrindinio medunešio, kai išsuka medų, jie atrenka gerus korius, kuriuos palieka saugojimui, o nelabai kokybiškus naudoja surenkant viržių medų, nes jis būna labai tirštas, todėl koriai su viržių medumi yra išpjaustomi arba jie sulūžinėja sukant medų. Tamsius korius su viržių medumi jie išsuka, o šviesius korius išspaudžia su presu.

Atakiuojant korius su viržių medumi, naudoja specialų įrenginį, su kuriuo prabadomos korių akutės, dėl to geriau išbėga medus korius sukant medsukiu.

Viržių medunešiui daugiausiai stengiasi naudoti šviesius korius, nes pastebėjo, kad tokiuose koriuose būna skanesnis medus. Kai būna gausūs viržių medunešiai, jie nespėja išsukti viso medaus iki bičių ruošimo žiemai, todėl bityne, jie naudoja infraraudonųjų spindulių pirties kabiną, kurioje nustatę temperatūrą, gali atšildyti medų ir jį išsukti vėliau. Kartais tokį medų suka net ir prieš pat naujuosius metus.

Bityne be medaus renka pikį, bičių duoną. Bičių duoną kulia patys paprastu būdu: bičių „nusausintus“ korius su bičių duona užšaldo, tada išdaužo mikserio pagalba, vėliau duoną išsijoja per groteles ir tinklą. Bitininkė užsiminė, kad planuose ketina įsigyti duonelės kūlimo įrenginį, todėl ekskursijoje dalyvavęs Wilara direktorius G. Olsevičius, turėjo galimybę pristatyti jų duonelės kūlimo įrenginį.

Bitininkai gamina ir kelių rūšių midų bei medaus alų. Stipresniems gėrimams naudoja distiliatorių, kurio pagalba galima išgauti 73 laipsnių gėrimą, o po antro distiliavimo net ir 95 laipsnių, vėliau midų apie 5 metus brandina ąžuolinėje statinėje. Turiu pripažinti gėrimas iš ties skanus 🙂 Kadangi tokio midaus nepardavinėja, o jį gamina tik savo reikmėms, todėl jo gamybai jokių licencijų ar leidimų nereikia.

Vaško atakiavimo dangtelius išspaudžia su sraigtiniu presu, kuris, sukant medų, veikia nesustodamas. Vėliau dangtelių vaškas išlydomas elektriniu lydytuvu ir papildomai perlydomas gariniu lydytuvu.

Korių vaško lydymui naudoja 9 kw elektrinį lydytuvą, kuriame telpa 28-30 rėmelių, kad būtų kuo mažiau išmetamų atliekų, išlydytų korių papildomai nespaudžia, o atiduoda medžiotojams, kurie juos naudoja kiaunių viliojimui.

Perdirbtą vašką keičia į vaško plokšteles, dalį vaško sunaudoja bičių vaško žvakių gamybai.

Taip pat bitininkai daro kreminį medų, kurį maišo 300 litrų maišykle, papildomų skonių nededa. Darant kreminį medų, medus maišomas po 30 min kas 4-ias valandas. Šviežias medus tokiu rėžimu maišomas apie 3 savaites, jei medus jau pradėjęs kristalizuotis, pakanka ir 2-jų savaičių.

Bites žiemai maitina cukraus sirupu, nes mano, kad taip yra pigiau. Darydami sirupą, 200-250 kg. cukraus užpila apie 250 l vandens, viską išmaišo su elektrine maišykle. Papildomai acto nenaudoja, įdeda truputį druskos.

Žiemą korius saugo bityno pastato patalpose, juos sudeda į korpusus, kuriuos naudoja aviliuose kaip antrus aukštus. Nuo vaško kandžių apsaugai naudoja tik acto esenciją, papildomų apsaugos priemonių nenaudoja.

Medų ženklina Estijos medaus gamintojų asociacijos ženklu, kurį gali gauti minėtos asociacijos nariai. Papildomų reikalavimų ženklo gavimui nėra, tik reikia užregistruoti bityną ir užtikrinti, kad medus būtų kokybiškas.

Maarika Puusepp yra šios asociacijos valdybos pirmininko pavaduotoja. http://www.eestimesi.ee/

Medų realizuoja vietinėje rinkoje. Bitininkai turi savo natūralių produktų parduotuvę. Estijos medaus gamintojų asociacija Taline organizuoja medaus dienas, kurių metų žmonės žino, kad ten galima įsigyti kokybiško medaus, todėl didžioji medaus dalis parduodama tokiose mugėse. Jie medų parduoda po 6 Eur už kilogramą, viržių medus kainuoja apie 14-16 Eur už kilogramą. Viržių medus labai mėgstamas rusų.

Savo produkciją reklamuoja socialiniuose tinkluose, taip pat Medaus dienų organizatoriai paruošia ekologinių ūkių brošiūras, kurias pristato įvairiuose leidiniuose.

Po bityno pristatymo pasivaišinę kava/arbata, įteikėme šeimininkams dovanėles, drauge nusifotografavome ir patraukėme link antro suplanuoto susitikimo.

Keliamės keltu į salyną.

Geras pusvalandis ir apie 18 val. mes keltu sėkmingai pasiekėme Muhu salą.

Saloje, pirmiausiai aplankėme Aimar Lauge bityną.
http://www.muhumesi.ee
https://www.facebook.com/aimar.lauge

Susitikimas buvo trumpesnis nei planuota, nes bičiulis Aimar Lauge po sunkios darbo dienos buvo labai pavargęs, tačiau humoro jausmo nepraradęs. Susitikimo pradžioje jis paminėjo, kad pas juos saloje yra posakis: kai žmogus būna labai pavargęs, jis jaučiasi tuščias kaip Latvijos pinigas. Paminėjo, kad saloje daug gyventojų turi gerą humoro jausmą, todėl pusę to, ką jie sako, reikia suprasti kaip juokus.

Dėl bitininkavimo sezono pabaigos bitininko patalpos buvo užverstos įvairiu inventoriumi, todėl jų apžiūrėti neturėjome galimybės, tačiau su Aimar smagiai pabendravome bityne.

Aimar papasakojo, kad jis prižiūri apie 150 bičių šeimų, žiemai lieka maždaug 100. Bitininkauja 10-rėmiuose, aukštiniuose aviliuose, su Estijos rėmeliais. Bityne yra tik Bakfasto bitės. Dirba kartu su tėvu, dukra padeda tik sukti medų.

Saloje bites laiko 20-tyje skyrių. Į klausimą, kodėl tiek daug skyrių po nedaug avilių, Aimar šypsodamasis atsakė: todėl, kad vakare galėtų pasiteisinti žmonai, kad labai pavargo, nes per dieną sutvarkė bites net penkiuose skyriuose. O jei rimtai, tai paaiškino, kad saloje yra šalčiau, todėl būna ne tokie gausūs medunešiai, vienoje vietoje laikydamas mažesnį kiekį bičių šeimų stengiasi išnaudoti medunešį. Skyriai yra išdėstyti nuo 1 iki 10 kilometrų atstumu (20 vietų), kad aplankyti visus skyrius reikia nuvažiuoti maždaug 110 km.

Pakeliui į Muhu salą yra nedidelė sala, kurioje jis augina bičių motinas. Saloje Aimar laiko apie 100 nukleusų ir 7 tėvines šeimas. Nuo šios salos iki Muhu salos yra maždaug 4 km. Kažkas iš ekskursijos dalyvių pasiteiravo, kaip jis pasiekia minėtą salą, kur augina motinėles? Aimar vėl nusišypsojęs atsakė, kad vaikščioti vandeniu dar nemoka, tad iki salos plaukia laivu 🙂

Kadangi salyne būna vėsus oras, sezonas prasideda mėnesiu vėliau nei žemyne. Bitininkai tai išnaudoja kaip privalumą, nes motinėles keičia rudenį, dažniausiai rugpjūčio antroje pusėje, po antro maitinimo. Maitinimą pradeda maždaug rugpjūčio 20-25 d..

Bites gydo skruzdžių rūgštimi, tuomet po savaitės pradeda maitinimą. Maitina 3 kartus po 5 litrus cukraus sirupo. Kadangi šiais metais buvo labai sausa, jis maitins bites mažesniais kiekiais, bet ilgesnį laiko tarpą, kad bitės užsiaugintų jaunų bičių žiemai. Į klausimą, kiek sumaitina sirupo, bičiulis atsakė, kad kiek supili, tiek bitės ir paima maisto, tai tas pats kaip ir bitininko automobilis, kiek pilsi kuro, tiek bus mažai.

Aimar Lauge užsiima Bakfasto bičių selekcija, motininė medžiaga yra iš Danijos. 1980 m. jis atliko praktiką Danijoje pas bitininką, kuris turi išlaikęs tris seniausias Bakfasto linijas. Aimar savo bityne turi maždaug 14 Bakfasto linijų. Kadangi per ilgą laiką jo auginamos Bakfasto bitės pasidarė labai ramios, vangios, todėl prieš 6 metus, siekdamas jas suaktyvinti, sukryžmino su Karnikos tranais.

Bitininko nuomonė, kad nėra skirtumo iš kur ir kokios bus motinos, svarbu tik jas suprasti ir duoti joms atsiskleisti, o tam reikia 3-5 kartų.

Buvo užduotas klausimas, ar Aimar augina motinas tik iš savo „medžiagos“, ar dalį veislinių motinų atsiveža iš kitur. Aimar atsakė, kad su 3-mis motinomis galima dirbti 15 metų, su 5 motinomis – 25, taip, kad jis galėtų veisti bites tik iš savo „medžiagos“, tačiau to daryti nenori, todėl nuolat atnaujiną „kraują“ atvežtinėmis bitėmis.

Bitininkas pasigyrė, kad jis turi seniausia Bakfasto liniją, ji yra nelabai rami, tačiau labai atspari ligoms.

Bityne, apžiūrint jo naudojamus avilius, Aimar apibūdino avilio konstrukciją, stogelis apšiltintas tik 2 cm putplasčiu. Ankščiau dėdavo papildomą apšiltinimą po stogeliu, tačiau vieną kartą dėl tingėjimo neuždėjo apšiltinimo, bitės peržiemojo kuo puikiausiai, tad dabar ir nededa jokių apšiltinimų. Dugnas yra medinis, tačiau jame yra padarytos dvi maždaug 5 cm angos, apkaltos tinkliuku. Kadangi be apšiltinimo būna vėsiau, bitės greičiau susimeta į žiemojimo kamuolį ir mažiau suvartoja maisto.

Motinas augina Apidea tipo nukleusuose.

Paminėjo, kad Muhu sala yra apie 200 km² dydžio. Medaus gauna vidutiniškai apie 80 kg iš šeimos. Saloje yra ir kitų bičių rasių, nebūtinai yra bitininkaujama tik Bakfastu. Bitininkus vienija Saremos medaus gamintojų asociacija https://smy.voog.com/ , kurią sudaro apie 20 bitininkų, kurie turi po 50 bičių šeimų. Jis yra stambiausias bitininkas.

Saloje daug gyventojų kalba savo dialektu, tame tarpe ir Aimar, todėl susitikimo metu mums vertėjavo Diana Õisnurm, kuri dirba „Tõlluste Manor“ ekologiniame ūkyje, kuriame auginami augalai „Natura Siberica“ kosmetikai gaminti. Diana taip pat prižiūri ir tris bičių šeimas. Gauto medaus kiekiais pasigirti negali, tačiau jis yra labai kvapnus. Medaus ji nepardavinėja, nes visas medus sunaudojamas kosmetikos gamybai
http://www.tolluste.ee/
https://www.facebook.com/tollustemois

Kadangi po antro susitikimo turėjome šiek tiek laisvo laiko, Diana pasiūlė aplankyti jos ekologinį ūkį ir Tõlluste dvarą.

Nuo Muhu iki Saaremaa salos yra nutiestas 4 km pylimas, tad, kol važiavome į kitą salą iki dvaro, Diana supažindino su Tõlluste dvaro istorija. Papasakojo, kad minėtas dvaras buvo pastatytas prieš 500 metų, vėliau prieš 300 metų dvaras buvo atnaujintas, visą ansamblį sudarė 17 įvairių pastatų, tačiau šiuo metu išlikę tik 8.

Dvaro sode auga 500 metų senumo ąžuolas.

Anksčiau dvare gamindavo labai skanius ir kokybiškus sūrius, kuriuos veždavo į Peterburgą. Šiuo metu dvaro teritorijoje auginamų žolelių dėka gaminami „Natura Siberica“ natūralios kosmetikos gaminiai, kurie tiekiami į Vakarų Europą, Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, Kazachstaną, Gruziją, Lenkiją ir Lietuvą. Populiariausias produktas yra juodas vonios muilas iš „Močiutės Agafya“ linijos, į kurį dedami beržo lapai, kurie buvo surinkti ir išdžiovinti Saremoje. Dabar Tõlluste dvaro sode ir laukuose auga daugiau nei 50 skirtingų žolelių rūšių.

Paskutinis dvaro valdytojas „Natura Siberica“ savininkas Andrejus Trubnikovas.

Atvykę į vietą, pasivaikščiojome po dvaro teritoriją, pasigrožėjome 500-mečiu ąžuolu, taip pat aplankėme „Natura Siberica“ gamybines patalpas, gavome dovanų reklamines kosmetikos dovanėles, o kas norėjo, galėjo įsigyti „Natura Siberica“ produkcijos įrengtoje parduotuvėje.

Po pirmos pažintinės dienos, vakare apie 21 val. pasiekėme pirmą nakvynės vietą „Spa Hotel Rüütli“. https://www.saaremaaspahotels.eu/en/

Viešbutis yra Kuresare miesto centre, šalia XII a. pilies. Kuresare yra didžiausias Saremos miestas, kuriame yra pilis, nedidelis oro uostas, iš kurio yra vykdomi skrydžiai į Taliną, Piarnu, Ruhnu. Kuresare mieste dvi dienas vyko jūros šventė, tačiau kadangi atvažiavome vėlai vakare, apsilankyti šventėje nespėjome. Tad norintys galėjo pasivaikščioti po miesto centrą, užsukti į vieną ar kitą kavinę arba paprasčiausiai patinginiauti, ištiesus kojas, viešbučio kambaryje 🙂

Daugiau naudingų istorijų

4 Comments

Vilma Kulbickienė 2021-09-22 at 10:45

Buvo įdomu paskaityti

Reply
Vytautas 2021-09-22 at 13:48

Ačiū 🙂

Reply
Liana 2021-10-13 at 14:05

Buvo įdomu. Ačiū, kad dalinatės:-)

Reply
Vytautas 2021-10-13 at 19:21

Ačiū Jums, jūsų atsiliepimai man labai svarbūs 🙂

Reply

Leave a Comment