Ką žinome apie bičių spiečius? / Medaus kalnas

Straipsnį apie spietimą, norėčiau pradėti daugumai gerai žinoma patarle-posakiu – „Gegužinio spiečiaus vertė kaip vežimas šieno, birželio kaip riebaus gaidžio, o liepos – bevertis.“. Taigi, o ką mes žinome apie spietimą ir bičių spiečius?

Medunešės bitės negali pavienės savarankiškai sukurti naujos šeimos arba gyventi vienos, todėl evoliucijos procese jos prisitaikė kaip išgyventi drevėse. Vystantis bičių šeimai, dalis bičių ir motinėlė, atsiskyrusios nuo šeimos, apsigyvena naujoje vietoje, taip sudarydamos naują šeimą. Atsiskyrusios bitės su motinėle vadinamos spiečiumi, o visas šis procesas – spietimu.

Šeimos pasiruošimas spiesti, prasideda ženkliai anksčiau, nei tada, kai išlekia spiečius. Šis procesas apima daugybę nuosekliai atsirandančių šeimos vystymosi fazių, kurios lemia, kad bitės spies, tačiau spietimas bus neišvengiamas, tik tokiu atveju, jei visos šios stadijos, susidarys vienoje šeimoje. Spietimo stadijos gali tęstis skirtingą laiko tarpą, tai priklauso nuo šeimos būklės ir gamtinių sąlygų, tačiau speitimo fazių seka visuomet yra tokia pati.

Pamėginkime panagrinėti kokie procesai ir kokia seka vyksta bičių šeimoje, kai bitės pradeda galvoti apie naujus namus 🙂

Vienas iš pirmųjų požymių, kad bitės ruošiasi spiesti, laikomas bičių motinėlės neapvaisinto kiaušinėlio padėjimas į korio akelę, kaip visi žinome, iš neapvaisintų kiaušinėlių išsirita tiktai tranai. Tačiau tranų atsiradimas šeimoje, dar nėra priežastis, kad bičių šeima iš tikrųjų spies. Yra daug atvejų, kai bites šeimoje augina tranus, tačiau jos nespiečia, tačiau dar nebuvo atvejų, kad bičių šeima spiestų be tranų šeimoje 🙂

Iki spietybinės nuotaikos atsiradimo, motinėlė į bitines korio akeles deda tik apvaisintus kiaušinėlius. Pavasarį po pirmojo apsiskraidymo, motinėlė vedama išgyvenimo ir dauginimosi instinkto, sutelkia visą dėmesį į bičių skaičiaus didinimą, todėl su kiekviena diena ji deda vis daugiau kiaušinėlių, iš kurių išsiris bitės darbininkės. Tačiau naujame šeimų vystymosi etape, po truputi atsitrandant spietybinei nuotaikai, bitės pradeda ruošti tranines akeles, o motinėlė pradeda į jas dėti kiaušinėlius. Jei koriuose nėra traninių akelių, tai bitės pradeda jas siūti rėmelių apatinėje dalyje, kur nėra pasiūtų korių, taip pat tose vietose kur yra pažeisti koriai. Jei lizde yra įdėtos vaško plokštelės, iš jų bitės pasius tranines akeles, o jei tokių laisvų vietų nėra, bitės galvodamos apie spietimą, tranines korio akeles perdaro vietoje esamų bitinių akelių, o tai reikalauja daug darbo.

Vadinasi, traninių perų atsiradimas bičių šeimoje yra pirmasis požymis, rodantis norą spiesti, kitaip tariant tai yra pirmoji spietimo stadija.

Nors bitės ir labiau pradėjo auginti traninius perus, šeima toliau tęsia bitinių perų auginimą, aktyviai skrenda į lauką ieškoti nektaro, žiedadulkių, vandens, tačiau motinėlės padėtų bitinių kiaušinėlių skaičius po truputį pradeda mažėti. Motinėlė dažniau atitraukia dėmesį nuo bitinių korio akelių, ieškodama traninių, o tai užima daug laiko. Tačiau iš anksčiau padėtų kiaušinėlių išsiritus jaunai bitei, šeima toliau auga, o jos masė kasdien didėja. Išorinių požymių, kad šeima ruošiasi spietimui, papildomai nėra, išskyrus tai, kad bitės vis dažniau siuva traninius korius.

Šioje stadijoje šeima išlieka maždaug 12–14 dienų. Per šį laikotarpį, šeimoje atsiranda daugiau jaunų bičių, tačiau motinėlei ir toliau mažinant bitinių kiaušinėlių dėjimo tempą, mažėja ir lervučių kurias reikia maitinti kiekis.

Bičių šeimoje atsiranda netolygus santykis tarp jaunų bičių maitintojų ir atvirų perų, kuriuos reikia maitinti. Šioje spietybinėje stadijoje vienai lervutei tenka ne 1-2 bitės maitintojos, kaip yra normalioje šeimoje, o 2-3 kartus daugiau. Dėl to jaunoms bitėms atsiranda pienelio perteklius ir jos pradeda pieneliu maitinti viena kitą. Biologiškai turtingas maistas lemia, kad bitėms darbininkėms išsivysto kiaušidės, padidėja riebalinė kūno masė ir kaupiasi energijos perteklius. Šios bitės pamažu praranda darbinius įgūdžius – nustoja skristi į lauką nektaro, nesiuva korių, neaugina perų, o bičių šeima pereina į naują spietybinės būsenos stadiją. Prasidėjus antrajai speitmo stadijai, šeima pradeda siūti motininius lopšelius – būsimų spietybinių motinėlių auginimo pagrindus, kurios formuojamos kaip 8-9 mm skersmens korio akelės. Šeimose kuriose yra jaunos bičių motinėlės, instinktas siūti motininus lopšelius yra mažesnis, nei tose šeimose kur yra senos motinėlės.

Pradėtų siūti spietybinių lopšelių skaičius, priklauso nuo bičių rasės ir spietybinių genų konkrečioje šeimoje. Kol šiuose lopšeliuose nėra kiaušinėlių, bitininkai juos vadina „sausais“ arba „žaisliniais“ lopšeliais, šeimoje išorinių požymių, kad bitės ruošiasi spiesti nesimato, šeimos darbas nesiskiria nuo kitų šeimų darbo. Šiuo metu gamtoje prasidėjęs gausus medunešis, sumažina spietybines nuotaikas, todėl šeima nustoja ruoštis spietimui ir pradeda intensyviai rinkti nektarą. Šiuo laikotarpiu, jei šeimoje dingsta spietybinę nuotaiką, įprastai pasiutus motininius lopšelius bitės sunaikina. Tačiau kartais bitės gali užsiauginti naujas motinėlės, bet jų neišleidžia iš lopšelių, arba kartais bitės pačios pakeičia naujas motinėles tyliuoju būdu, o retkarčiais šeima neišeina iš spietybinės nuotaikos ir bitės išspiečia.

Tačiau esant tik palaikomajam medunešiui, šeimoje toliau auga neaktyvių tinginiaujančių bičių skaičius. Šios bitės dažniausiai sėdi ant avilio sienelių arba kabo, susijungusios viena su kita, korių apačioje, suformuodamos taip vadinamas „barzdas“. Jei avilyje nėra vietos, tokios bitės gali kabėti po prielakiu. Kadangi šios bitės nedirba jokių darbų, jos nenusidėvi, išlikdamos fiziologiškai jaunomis, nežiūrint į tai, kad kai kurios jau yra išsiritusios pakankamai seniau už kitas bites. Todėl tokių bičių organizme yra didelės baltyminių medžiagų atsargos, kurios bus intensyviai vartojamos spiečiui išlėkus iš avilio ir apsigyvenus naujuose namuose.

Šeimoje stiprėjant spietybinei nuotaikai, ateina momentas, kai bitės staiga pradeda kruopščiai poliruoti vidinį spietybinių motininių lopšelių paviršių, o po to juos šiek tiek pailgina ir susiaurina iki bitinio korio akelės skersmens. Tai daroma tam, kad bičių motinėlė galėtų į akelę padėti apvaisintą kiaušinėlį. Nes turbūt žinote, kad norėdama padėti apvaisintą kiaušinėlį, motinėlė turi jausti pilvelio suspaudimą korio akelės sienelėmis, kas neįvyksta dedant kiaušinėlius į tranines akeles kurios yra platesnės, todėl į jas motinėlė deda tik neapvaisintus, traninius kiaušinėlius.

Tuo pačiu metu, likus 10 dienų iki spiečiaus išlėkimo, bitės yra linkusios suvartoti daugiau medaus nei įprastai, taip kaupdamos rezervus būsimai naujai šeimai. Sukaupus pagrindinę tokio rezero dalį, šeima pereina į trečiąją spietimo stadiją – motinėlės kiaušinėlių dėjimą į spietybinius motininius lopšelius.

Šiame etape kai kurios spiečiančios bitės pradeda persekioti motinėlę, tiesiogine prasme nustumdamos ją į korių pakraštį, kur daugiausia yra spietybinių lopšelių, tokiu būdu priverčia motinėlę pradėti dėti kiaušinėlius į spietybinius lopšelius.

Nustatyta, kad kiaušinėlių masė, kurią motinėlė deda į spietybinius lopšelius, yra šiek tiek didesnė nei jos dedamų kiaušinių masė intensyvaus šeimos augimo laikotarpiu. Didesniuose kiaušinėliuose yra daugiau maistinių medžiagų, o tai reiškia, kad kiaušinėlio vystymasis iki lervutės, kai bitės dar jos dar nemaitina, vyks geriau. Iš tokių kiaušinėlių išsivystančios spietybinės motinėlės visada būna kokybiškos.

Bičių motinėlė kiaušinėlius deda ne į visus motininius lopšelius iš karto, o palaipsniui, per 3-5 dienas. Tai daroma siekiant užtikrinti patikimą motinėlių buvimą, per visą šeimos spietiminį laikotarpį.

Kai kiaušiniai pradedami dėti į spietybinius lopšelius, prasideda naujų namų paieška. Tam, likus daugiau nei savaitei iki spiečiaus išlėkimo, bites žvalgės, intensyviai užsiima vietos kur galės apsistoti spiečius paieška, kuri tęsiasi iki pat spiečiaus išlėkimo.

Nuo to momento, kai kiaušinėliai padedami į spietybinius lopšelius, motinėlė smarkiai sumažina kiaušinėlių dėjimą, o šeimos darbinis aktyvumas palaipsniui mažėja, ir tai jau tampa pastebima atliekant kasdieninį išorinį šeimų stebėjimą. Tuo pačiu metu motinėlės bičių palyda nustoja jai skirti deramą dėmesį ir palaipsniui suyra, todėl ji mažiau maitinama, dėl ko pradeda mažėti motinėlės pilvelis ir pačios motinėlės svoris, todėl motinėlė atgauna gebėjimą skraidyti. Yra žinoma, kad po apvaisinimo motinėlė padidina savo masę ir praranda gebėjimą skraidyti.

Bręstant lervutėms spietybiniuose lopšeliuose bitės baigia spietybinių bičių formavimą, kurios yra būtinos spiečiui. Pasikeičia ne tik spiečiaus bičių fiziologinė būklė, bet ir pagrindinėje šeimoje įvyksta bičių pagal amžiaus grupes sudėties persiskirstymas, ir motininė šeima tampa pajėgi paleisti spiečių. Taigi šeimoje, kuri yra visiškai pasiruošusi spiesti, suaugusių bičių skaičius yra 8 kartus didesnis nei bičių skaičius peruose lervučių stadijoje, o nespiečiančiose šeimose šis santykis neviršija 3 kartų.

Apibendrinus, galima pasakyti, kad kai jaunų bičių kurios maitina lervutes, šeimoje pasidaro labai daug ir jos neturi darbo, nes motinėlė nenori, nespėja arba neturi vietos kur dėti kiaušinėlių, tai yra viena iš pagrindinių spietimo priežasčių. Taip pat bites spiesti skatina, jei šeimoje yra sena motinėlė, lizde yra seni juodi koriai, aviliuose būna labai karštą ir tvanku, nes jie stovi saulėtoje vietoje arba aviliai nudažyti tamsia spalva.

Kad spiečiančios bitės paliktų avilį, reikalingos tam tikros sąlygos, o būtent, kad šeimoje būtų užaugintos ar augančios naujos motinos, taip pat reikalingas šiltas, saulėtas oras, lauke turi būti medunešis. Kai šeimoje uždengiamos pirmosios motininės akelės, išeina pirmasis spiečius su sena motina ir dalimi bičių. Kartais spiečius išeina dar bitėms neuždengus pirmosios motininės akelės. Pirmasis spiečius dažniausiai išeina po 9 dienų, motinai padėjus kiaušinėlį į motininę akelę. Bitės spiečia tik šiltą saulėtą dieną, paprastai, tarp dešimtos – tryliktos valandos.

Palikus šeimą, spiečiai gali nulėkti net iki 10 km.

Kai išspiečia bitės iš šeimos, tokie spiečiai vadinami pirmalakiais, tačiau jei bitinikai neskirs dėmesio ir nesutvarkys išspietusios šeimos, tai bitės gali išleisti ir pakartotinus spiečius, kurie yra vadinami antralakiais, trečialakiais ir panašiai. Ankstyvi spiečiai būna stipresni, bičių gali būti net 2–3 kg, tokie spiečiai iki rudens pakankamai sustiprėja ir užauga iki stiprių šeimų, kurios per pagrindinį medunešį netgi prineša medaus. Pirmalakio spiečiaus bitės labai darbingos, nes jie išskrenda su senomis motinėlėmis, kurios iš karto kimba į darbus norėdamos kuo greičiau sutvarkyti lizdą ir atstatyti šeimos pajegumus. Antralakiai ir kiti spiečiai išlekia su jaunomis, nevaisingomis motinėlėmis, kurios kartais spiesdamos ir susiporuoja. Tokie spiečiai būna silpnesni, todėl mažesnius kaip 1,5 kg spiečius tikslinga jungti po du arba pridėti prie silpnesnės šeimos

Nors kai kurie bitininkai džiaugiasi spiečiais, nes taip gali padidinti savo bityną, tačiau yra ir neigiamų aspektų, pvz. šeima prieš spietimą 1 – 2 savaites labai silpnai dirba, nesiūva korių, nenoriai skrenda rinkti nektaro, prieš spietimą motina sumažina dėslumą, todėl sumažėja ir jaunų bičių šeimoje, kurios labai reikalingos prasidėjus medunešiui, jei spietiminės nuotaikos būna per medunešį, bitės visai gali neprinešti medaus.

Norint išvengti spietimo:

• bityne reikėtų laikyti tik jaunas, nelinkusias spiesti, labai produktyvias motinas;
• bites laikyti erdviuose aviliuose ir laiku plėsti jų lizdus, kad jos turėtų kur pilti medų ir bitėms nebūtų ankšta;
• lizduose laikyti tik gerai pasiūtus, bitininėmis akelėmis korius, kad motina turėtų kur dėti kiaušinėlius;
• apkrauti bites korių siuvimo darbu;
• nestatyti avilių saulėtoje vietovėje, kad bitėms nebutų karštą ir joms nereikėtų papildomai vėdinti lizdo;
• prie bitynų pasėti medingųjų augalų, pasodinti vaismedžių, kad būtų sudarytas nenutrūkstamas medunešis.

Norint pristabdyti spietimą reikia nuolat bites apkrauti darbu, arba priversti auginti perus t. y. sudaryti sąlygas, kad lizde nuolat būtų laisvų korių į kuriuos motinėlė galėtų dėti kiaušinėlius, arba priversti rinkti nektarą, o tam reikia, kad prie bityno būtų medingų ganyklų ir meduvėse visuomet būtų korių į kuriuos bitės galėtų pilti surinktą nektarą. Jei bitės jau perėjo į trečia spietimo stadiją ir motinėlė į lopšelius padėjo kiaušinėlių, galima išlaužyti motininius lopšelius, tai kažkuriam laikui pristabdys spietimą, tačiau visiškai nepanaikins spietybinės nuotaikos šeimoje. Jei norima, kad bitės pasiliktu bityne, o ne nulėktu pas kaimynus, tai kovojant su spietimu, geriausiai sudaryti dirbtinius spiečius arba šeimeles.

Jei visgi išlėkė spiečius iš jūsų avilio arba atvirkščiai atkėkė pas jus, reikėtų žinoti kam jis dabar priklauso:

1. Jei spiečius yra laukinių bičių, o ne kaimyno, tai spiečius priklauso žemės sklypo, kuriame jis yra sugautas, savininkui.
2. Jei pastebėjote, kad išspietė jūsų bitės, jūs turi teisę persekioti bičių spiečių netgi svetimoje žemėje, bet jei gaudydami savo bites ištrypsite kaimyno daržą ar pasėlius, tai privalėsite atlyginti padarytus nuostolius.
3. Jei jūs pastebėjote, kad jūsų bitės išspietė ir nusileido pas kaimyną ar kitoje vietoje, ir jūs atėjote jo pasiimti, tai jos priklausys jums, tačiau jei per 24 valandas, skaičiuojant nuo to momento, kai spiečių sugavo kitas asmuo arba kai spiečius apsistojo kito asmens žemėje, jūs nepersekiojote spiečiaus, jūs prarandate nuosavybės teisę.
4. Jeigu jūsų bitės spiesdamos atskrenda į kito bitininko avilį, kur jau buvo kitos bitės, jūs taip pat neturite jokių teisių jų atgauti.

Tai tiek šį kartą apie bites ir spietimą, gražaus jums bitininkavimo ir pilnų korių medaus 🙂

Medaus Kalno internetinis puslapis: www.medauskalnas.lt

Medaus Kalnas Facebook: https://www.facebook.com/medauskalnas/